Mūsų laikais „atlyginimas“ yra visuotinai priimta ir nedviprasmiška sąvoka, ją gauna dauguma darbuotojų: tiek valstybės tarnautojai, tiek privačios organizacijos, kurios dirba. Tik nedidelė dalis atlikėjų, dažniausiai turinčių unikalius ir nepakeičiamus įgūdžius/žinias, gauna ne darbo užmokestį, o vienkartinius honorarus, kurių vertė nefiksuojama ir derinama individualiai.
Atlyginimas
Darbo užmokesčio principas, tai yra pinigų mokėjimas už atliktą darbą, vienokia ar kitokia forma egzistavo ir prieš mūsų erą. Keitėsi tik atlygio rūšys, pavyzdžiui, vietoj pinigų darbdaviai galėjo atsiskaityti vertingais ištekliais ir kita materialine nauda. Taigi 550–450 m. pr. Kr. Ezros knygoje (סֵפֶר עֶזְרָא) buvo aprašytas vienas iš neįprastų (mūsų laikmečiui) mokėjimo būdų: valgomoji druska. Jo gamybą visiškai kontroliavo valstybė, o pavaldiniai reguliariai gaudavo „druską iš karališkojo rūmų“.
Natrio chloridas daugelį amžių buvo vienas vertingiausių išteklių, o tradicija mokėti druska buvo plačiai paplitusi Europos šalyse, o daugiausia – Senovės Romoje. Legionieriams buvo duota valgomoji druska, kurios pavadinimas lotyniškai rašomas kaip sal. Iš to kilo versija, kad žodis „kareivis“ (kareivis) kilęs iš frazės „duoti druskos“ (sal dare). Kiekvienoje šalyje jis buvo vadinamas savaip, bet pagal pagrindinį lotynišką pavadinimą: Prancūzijoje - salaire, Ispanijoje - salario, o Britanijoje - alga.
Nepaisant to, kad senovės Romoje visi legionieriai (taip pat ir daugelis valstybės tarnautojų) buvo valgomi valgomosios druskos, savaitės/mėnesio atlyginimas nebuvo įprastas. Paprastai darbuotojas atlyginimą gaudavo tą pačią dieną – priklausomai nuo darbo laiko ir apimties. Europoje labiausiai paplitęs buvo valandinis, dieninis ir vienetinis atlyginimas, o – iki XVIII-XIX a.
Pramonės revoliucija pakeitė situaciją, kai pradėjo kurtis didelės korporacijos, kuriose dirba tūkstančiai darbuotojų. Jų atlyginimas buvo standartizuotas ir vis dar išreiškiamas kaip atlyginimas, fiksuota suma, kurią darbuotojas gauna per savaitę arba per mėnesį. XX amžiaus antroje pusėje prie atlyginimo kaip paskatinimo pradėtos pridėti priemokos, priemokos, pašalpos ir pašalpos. Ši sistema vis dar tobulinama ir labai skiriasi įvairiose privačiose ir valstybinėse įmonėse.
Įdomūs faktai
- JT geros valios ambasadoriai turi mažiausią atlyginimą pasaulyje. Jie savanoriškai atlieka savo profesines pareigas ir gauna tik 1 USD per metus.
- Šiuo metu Singapūro prezidentas gauna didžiausią atlyginimą. Neoficialiais duomenimis, per metus jis gauna apie 1 500 000 SGD.
- Jei kalbėtume apie didžiausią vidutinį atlyginimą (tarp gyventojų), tai Norvegija užima lyderio poziciją pasaulyje. Čia vidutinės mėnesio pajamos yra 5000 USD.
- Reikalauti padidinti atlyginimą ne visada yra gera idėja. Tai įrodė Thomas Edisonas, kuris, reaguodamas į savo darbuotojų reikalavimus, visiškai pakeitė jų darbą įdiegdamas naujas technologijas.
- Henry Fordas, Ford Motor Company įkūrėjas, per 11-ąsias gamyklos metines padidino visų darbuotojų atlyginimus dvigubai.
- Įžymiajam „Apple“ savininkui Steve'ui Jobsui oficialiai buvo mokamas 1 USD per metus. Tačiau tai nesutrukdė jam kasmet gauti 70 000 000 USD premiją iš direktorių tarybos.
- Japonijoje darbuotojas gali tikėtis didelio atlyginimo padidėjimo, jei gali dirbti savo darbą būdamas namuose. Taip pat naudinga darbdaviui, kuris taip sutaupo biuro patalpų įrengimui ir nuomai.
Kiekvienoje šalyje darbo užmokestis mokamas skirtingai: fiksuoto dydžio, su premijomis, pašalpomis, atskaitymais arba be jų. Mokėjimų dažnis taip pat skiriasi, jei Jungtinėse Amerikos Valstijose labiausiai paplitęs savaitinis atlyginimas, tai NVS šalyse įprasta mokėti kartą per mėnesį. Bet tai gali būti kompensuojama premijų sistema, kai atlyginimas iš esmės mokamas 2 kartus per mėnesį: priedo pavidalu, o vėliau likusio atlyginimo forma.
